Per pastaruosius 6-7 metus labiausiai pastebėjau pasikeitimus kantrybėje ir nuoseklume. Anksčiau buvau norintis greičiau viską atlikti, darbus pabaigti vien tik tam kad būtų atlikta. Einant metams pakeičiau savo požiūrį daugiau į „svarbiausia procesas o ne rezultatas“. Pastebėjau kad net ir atliekant nemėgstamus darbus galima kažko naujo išmokti ar pastebėti anksčiau nematytą savyje (savo charakteryje ar sugebėjimuose) dalyką/bruožą.

Be to, toks požiūris man leido labiau nusiraminti ir susikaupti, kadangi nebebėgu kažką veikdamas, taigi ir leidžiu sau daugiau dėmesio skirti detalėms bei smulkmenoms kurias galima tik pajausti. Automatiškai pagerėjo ne tik pačios veiklos kokybė, bet atsirado didesnis malonumas (juk visada gera kažką atlikti gerai, nestresuojant, o tuo pačiu ir įdedant kažką savo individualaus).

Kartu su kantrybe ir nuoseklumu man atsirado ir pastabumas. Pastabumas ne tik regimosioms detalėmes bet ir vadinkime „nuojauta“, ypač bendraujant su žmonėmis. Tai sunkus paaiškinti fenomenas, dėl kurio neretai pavyksta „nuspėti“, ką jaučia ar ką turi omenyje kitas. Tai ne tik man palengvina bendravimą, bet ir padeda greičiau užmegzti atviresnį ryšį. Geriau pajautęs kitą žmogų galiu bendrauti kaip lygus su lygiu.

Jei kalbant apie bendravimą su artimaisiais, jie gana greitai pajuto skirtumą. Pats pastebėjau laisvesnį ir nuoširdesnį bendravimą su tėvais. Mano manymu vien būdamas ramesnis kartu nuramini ir šalia esantį, taip pat gali išklausyti ir netgi kartais patylėti. O ir jiem patiko klausyti (tuo pačiu ir pritarti) apie mano požiūrį į gyvenimą. Jaučiau lyg jiem palengvėjo išgirdus jog šneku apie tikėjimą, nuoširdumą, meilę ar teisingumą, o ne tik apie dienos aktualijas, ateities planus (arba kaip aš jų neturiu).

Per tuos metus užsiėmimuose ir minėtosios vertybės užėmė svarbiausią padėtį mano moralės „lentelėje“. Nors anksčiau nebuvo man tai svetima, tačiau tik per pačius užsiėmimus supratau jų svarbą bei pradėjau aktyviai taikyti gyvenime, galų gale pradėjau apgalvoti, kas aš toks esu ir koks norėčiau būti. Turiu omenyje sukūriau tam tikrus principus, kuriais norėčiau vadovautis ir visada stengiuosi jais remtis, kai kyla dvejonių ar jaučiu stiprią įtaką iš šalies. Tikriausiai tai galima vadinti vidiniu kompasu ar stuburu.

Atsirado daugiau valios ir vidinės jėgos apginti savo poziciją ir pačiam spręsti (ir prisiimti atsakomybę), o ne tik sutikti su primesta kitų nuomone. Vėliau pastebėjau kad taip gyvenant auga pasitikėjimas savimi – jei viduje jaučiu, kad elgiuosi teisingai ir tuo tikiu, vadinasi stengsiuosi išsaugoti kad taip ir būtų .

Įdomus dalykas – panašu kad aplinkiniai (kolegos ar bendramoksliai) tai pastebėjo (nors pats jiem apie užsiėmimus plačiai nepasakojau), todėl dažniau skiria atsakingą vienokį ar kitokį darbą, paprasčiausią smulkmeną, kuriai atlikti tiesiog reikia rimto žmogaus ar patikėti su pinigais susijusį užsiėmimą. Taip pat esant komandiniam darbui visada esu laukiamas prisijungti.