Prieš pradėdama lankyti užsiėmimus laikiau save uždaru žmogumi, kuris nuolat bijo nesėkmės. Nors kitiems dažnai atrodydavau drąsi, savimi pasitikinti, tačiau aš kasdien tik tylėjau apie tai, kad viduje esu išsigandęs ir vienišas žmogus, kuris bijojo tai parodyti kitiems.
Kalbėjau, elgiausi ir dariau gyvenimo pasirinkimus ne tokius, kokių iš tiesų norėjau, o tai, ką man piršo aplinka – reklamos, filmai, masiškai paplitęs ir standartu tapęs gyvenimo būdas – greitas tempas, vulgarumas, svajonės apie materealius dalykus tokius kaip geras darbas, prabangios atostogos ar automobiliai. Visa tai atrodė madinga ir kad tik taip gali būti priimtas tarp bendraamžių ir apskritai į visuomenę. Galiausiai įtikėjau, kad ir man viso šito reikia, kad tai mano tikslas. Nors apskritai jokio tikslo, kuris eitų man iš širdies neturėjau , tačiau negalėjau to pripažinti.
Kas galiausiai nutinka žmogui, kuris ilgą laiką gyvena apie nieką ir eina į nieką? Depresijos, nemiga, apatija, baimė, apetito ne tik maistui, bet ir apskritai gyvenimui netekimas. Daug žodžių tinka apibūdinti tą būseną ir kartu turbūt nė vienas nepadės iš tikrųjų išreikšti tai, kas skaudėjo daug metų.
Pradėjau ieškoti, kas man negerai – apėjau ne vieną gydytoją, tačiau tikrąją diagnozę teko sužinoti ne jiems padedant, ką jau kalbėti apie sėkmingą gydymą. Vaistą nuo visų ligų, o svarbiausia – nuo abejingumo radau atėjusi į užsiėmimus, kuriuos veda visuomeninės organizacijos „Sugrįžk į save“ vadovas. Čia gydymo priemonėmis tapo mokymąsis atverti savo širdį, į ją įsileidžiant meilę, gerumą, teisingumą, tikėjimą. Atrodo daug kam žinomos laimės tiesos, bet išmokti gyventi pagal jas nėra taip paprasta. Per fizinius, kvėpavimo pratimus, paskaitas, individualius pokalbius, to pavyksta pasiekti, ypač tada, kai šiame pokyčių ir tobulėjimo kelyje lydi išmintingas Mokytojas.
Kai viduje išmokau mylėti save tokią kokia esu ir tą meilę spinduliuoti kitiems nuoširdžiai, susitvarkė anksčiau kankinusios sveikatos bėdos, darbe pradėjo sektis – buvau įvertinta finansiškai, apdovanojimais ir pagyrimais.
Pasikeitė mane supančių žmonių ratas – jaučiausi esanti tarp bendraminčių, kurias galiu pasitikėti. Nutrūko bendravimas su tais, kuriuos anksčiau rinkausi, vien todėl, nes ir pati buvau tokia kaip jie – pavydi, egoistiška, vulgari, pikta ir veidmainiška.
Pradėjau siekti nuoširdumo, sąžiningumo, gėrio, dėkingumo, nuolankumo, kantrybės… Su visu tuo tapau savimi pasitikinčiu, o svarbiausia – pagaliau laimingu žmogumi. Ir taip buvo visai ne dėl sėkmių darbe ar susitvarkiusių santykių su aplinkiniais. Laimė tarsi neturėjo išorinio šaltinio, ji ėjo iš vidaus – būtent todėl, manau, ji buvo tikra. Tapo lengva tiesiog būti kasdien – čia ir dabar, galbūt visai neiko ypatingo neveikiant, o tiesiog sėdint prie upės ar stebint kaip noksta obuoliai. Norėjosi dalintis ir padėti kitiems būti laimingais.
