„Daug kas gali pasakyti,- „būk geras, jei nori būti laimingas“, bet tik tikras mokytojas gali išaiškinti, kaip tokiu tapti, kur link tas gėris nuves, atverti viziją, surasti tinkamų pavyzdžių, kurių gal niekas nemato, nes gėrį kurti materialiame pasaulyje sudėtinga – daug kas rodys priešingai. Žmonėms neturintiems ilgo darbo su savimi patirties, sunku per protą pavyzdžiais išreikšti dvasinės būsenos vertę“, – pasakoja kelių dešimtmečių patirtį turintis Rytų kovos menų ir sveikatingumo praktikų mokytojas Vytautas Karklelis, – „tikri mokytojai ugdosi dešimtmečiais, todėl jų nėra daug. Jie turi būti tarsi fanatikais gėrio ir daug savęs atiduoti, kartais net visai save pamiršti“.

Būtent įkvepiančių mokytojų, kurie geba per savo dvasinę jėgą keisti žmones, trūkumas – šiandien yra atsakymas, kodėl, nors viešoje erdvėje netrūksta laimės ir sveikatos receptų, realiai juos pritaikančių savo gyvenime ne taip jau sparčiai daugėja. „Žmonės nepažįsta patys savęs ir nežino, kaip su savimi susipažinti“, – dar vieną priežastį, kodėl sunku įsisavinti žinomus džiugaus ir prasmingo gyvenimo receptus, atskleidžia Mokytojas Vytautas.

Kaip mokydami žmones Kung fu, Rytų sveikatingumo praktikų (kinų daosų, indų jogos, Cigun ir Tai Či), susidomėjote gėrio ugdymu žmoguje?

Yra toks išmintingas posakis Rytuose, kad, jeigu žmogus moka grakščiai šokti, tai jam galima duoti kardą į rankas. Tai reiškia, kad veikia žmogaus širdis, todėl jam galima duoti ginklą, nes nepadarys žalos kitam žmogui. Taigi, aš prieš mokydamas žmogų Kung fu mokau jį tapti geru, sąžiningu, teisingu, nes tik darydamas kovos meno veiksmus su meile per širdį neprarasi daug energijos ir greitai susigrąžinsi ją atgal.  Mokantis kovos meno labai svarbus dvasinės pusės ugdymas.

Kodėl rytietiški sveikatingumo mokymai tinkami žmogaus gerumo ugdymui?

Kai per Kung fu parodai harmoningą kūno išraišką, tai žmonėms patinka, bet, kai jie pradeda kažką daryti, jiems nesigauna. Tada sakau, kad reikia daryti viską per širdį, tada pajauti jėgą, nekonkuruoji su kitu, nesižvalgai, žiūri tik ką mokytojas sako. Jeigu tu žvalgaisi ką kitas daro ir nori jį aplenkti, tai tu jau paklydai. Čia Rytų sveikatingumo praktikose tobulėjimo nebus, jei neatskleisi savo vidinių gražių jausmų. Jei netobulėsi dvasiškai, tas judėjimas bus tik mechaninis veiksmas.

Ką patartumėte, kaip ugdyti gėrį savyje?

Vienas toks būdas buvo taikomas Kinijoje – kadangi buvo toks požiūris, kad negalima nuskriausti net vikšrelio, nes ten gali būti įsikūnijęs tavo tėvas ar motina,  žmogus su gamta elgėsi labai atsargiai ir maloniai. Žmogus prie tokio elgesio pripranta ir būna geras. Reikia elgtis su gamta pagarbiai ir joje būti, mokytis ją jausti – tai padeda ugdyti gėrį. Gamta kaip tas gyvis, kuris tau neduoda atgal grubaus atsako, bet per ją tu turi išmokti bendrauti su žmogumi. Su žmogumi reikia mokytis bendrauti taip, kad jis tau būtų vertingas kaip žmogus, o ne galvotum, ar tas bendravimas tau apsimoka.

Dar būtų toks tinkamas būdas žmogui išsivalyti, kai jis nori eiti link gėrio, bet yra labai slegiamas materialių dalykų, tai būtų, pavyzdžiui padėti bažnyčiose, kur dalina maistą varguoliams. Mano požiūriu, žmogus taip save perlaužia, kad nesišlykštėtų tų nepasiturinčių žmonių. Dvasia pas tuos nepasiturinčius žmones gali būti daug gražesnė nei tų, kurie gražiai apsirengę, gražiomis mašinomis važinėja ar gerą atlyginimą gauna. Na tai dar vienas iš tokių būdų būtų, kaip tapti geresniu.

Žmogų gali išgąsdinti tai, kad einant link gėrio reiktų iškart visą vidinį blogio namą nugriauti, todėl siūlau jį po plytą ardyti. Galima po truputį rinkti savo gerus, nuoširdžius darbus. Tai tokie darbai kur nevertini, ar apsimoka jie tau ar ne – jie turi neapsimokėti, bet tu neturi apie tai galvoti. Tas, kuriam padedi, turi matyti, kad tai tau neapsimoka, bet matytų tavo džiaugsmą tai darant.

Reikia dar vengti to, kas žudo gerumą žmoguje. Tai yra savęs lyginimas su kitais, nes iš to kyla pavydas. Pradėsi save ir savo gyvenimą lyginti su kitų, pabėgsi nuo savo širdies.

Na o, aišku, veiksmingiausias ir stipriausias būdas tapti geru, tai reikia surasti gerą mokytoją, kuris tiki tuo, ką jis daro, tuo gyvena, va čia tikras Mokytojas. Kaip susirasti jį? Reikia ieškoti. Vaikai dažnai gali geriau pajusti žmogų nei jų tėvai, nes tėvai labiau užsiteršę, o vaikai ne tiek.  Turi stebėti, ar per užsiėmimus vykta malonus pokalbis su mokytoju ir, ar pabaigoje visi linksmi ir patenkinti išeina.

Nors tam tikri fiziniai pratimai padeda ugdyti vidinius jausmus kaip gerumas, tačiau be mokytojo pats vienas žmogus greičiausiai nesugebės to padaryti. Jei mokytojas stiprus, jis turi išmušti iš tavęs kaip iš to kilimo, visa, kas nešvaru, kas trukdo, turi sudrausminti tave. Iš pradžių būna sunku, bet gauni kaip vakciną – skauda, bet po to pagerėja. Jeigu žinai, kad po to pagerės, tai tą skausmą lygtai praleidi. Patyręs žmogus turi tave stebėti, nes iš pradžių pats savęs tikrai nematysi, vėliau užsiiminėdamas dalinai save pamatysi, tapsi savikritiškesniu.

Mokytojas turi stebėti, ar tie pratimai, kuriuos darai, sutampa su tavo vidumi, jei nesutampa, tai dažnai išduoda veidas, kuris dar išlieka grubus, persikreipęs – tu kovoji dar su savimi. Žmogui atskleidžiant savyje jausmus kaip gėris, dažnai keičiasi jo eisena, balsas gali tapti švelnesniu, šypsena keičiasi ir pan. Iš tikro gali atrasti save.

Kodėl verta būti geru?

Tikras žmogaus gyvenimo pašaukimas yra ieškoti gėrio. Gėrio siekimas išplečia akiratį, o jei išplečia, tai čia didžiausia palaima. Pavyzdžiui, žmogus įgijo profesiją, sudėjo daug vilčių, tėvai daug pinigų, gavo diplomą su medaliu ir staiga jis negauna darbo. O kai akiratis dėka jausmų išsiplečia, tai pamatai, kad tai, ką tu mokeisi, tai ne pagrindas, kad tu matai save ir kitose srityse. Tada žmogus mato pasirinkimą, nejaučia tokio liūdesio, o ramybę, tai esminis dalykas – tu laisvas, nebijai pasakyti tiesos darbdaviui ar kam kitam. Gėrio ugdymas padeda turėti platų akiratį, tai yra būti laisvam nuo tokių baimių kaip darbo praradimas ar panašiai.

Mokydamasis būti geru, pradedi priimti gyvenimą tokį, koks jis yra, neprisiriši prie planų, vizijų, nesinervini per daug, jei kas neįvyko, ko norėjai. Vidinis gėris veikia kaip imuninė sistema, nes tau nėbėra tiek daug dalykų, kurie tave dirgintų. Įsivaiduokite aištelę, į kurią kas nors pridėjo mėšlo ir apipylė gražiu smėliu, jei jaučiate gyvenimą, ant to mėšlo neatsistosite. Geras žmogus geriau jaučia save patį, savo kūną, o jei blogai pasijunta, duoda Visatai tą klaidą ištaisyti.

Kaip atpažinti gėrį kituose? Kaip atskirti, kas gera ir kas bloga?

Pirmas dalykas norint pamatyti gėrį kitame, turi atskleisti jį savyje. Jeigu savyje neatskleisi nuoširdžiai, širdis viską parodys. Kuo tampi išmintingesniu, ateina informaciją per žmogaus veidą, per pokalbį su juo, per kūno judesius, tu matai patvirtinimą – tai surišta su telepatija.

Yra daug manipuliacijų. Yra prisidengusių gėriu, labai panašių į gėrį. Vieni gražiai apsirengia, gražiai kalba, švelniai kalba – čia ir yra manipuliacija. Kitas gali taip kalbėti ir be manipuliacijos, bus viduje švara. O dar kitas – gali tiesmukiškai kalbėti, bet jis bus nuoširdus. Nereikia baidytis, kad šeimoje gražaus etiketo nesimoko, tai nieko bendro su žmogiškumu neturi. Tai yra butaforija. Nuoširdumas turi būti.

Nuoširdus iš karto pajus per širdį. Pajaus ir viskas, ir su nenuoširdžiu nebendraus. Kvailiui paprastam reikia faktų. O faktas tai ir yra duobė. Tas kuris mausto, jis gražiai papasakoja, kad tu patikėtum. Tokių, kurie tam pasiduoda, yra labai daug.

Kaip apsisaugoti nuo blogio, prisidengusio gėriu?

Blogis bet silpnesnis – neapsisaugos. Visada sakau, -„ jei tu dabar maustai, tai ateis laikas, kai tave maustys toks pats tik didesnis ryklys“. Jeigu būsi nuoširdus, paprasčiausiai tu neprisileisi to žmogaus. Gėris – jauskite jį. Kaip tuos jausmus išugdyti? Gėris sukuria tuos jausmus. Turi būti geras, bet ne naivus. Manęs mokiniai klausdavo, -„ kodėl žmonės geri išeina iš gyvenimo greičiau, o blogiečiai lieka?“. Aš aiškinu, kad žmonės turi būti geri, bet turėtų „kranelį“. Pasakysiu kodėl. Įsivaiduokite bėga šaltinis ir bet kas gali atsigerti. Tai toks bus geras žmogus, o kranelis tai tam, kad galėtum atskirti, kam duoti iš savęs atsigerti, o kam ne, nes blogis visą laiką naudosis. Blogis norėdamas manipuliuoti, pastatydamas pinigus į pagrindą, o žmogų į vergą, naudojasi gerais, nes žino, kas tai yra sąžiningas žmogus. Jie stengiasi naudotis jais – naiviais ir sąžiningais. Todėl šiandien svarbu būti geru, bet ne naiviu.

Ką apskritai jūs vadintumėte geru žmogumi?

Geras žmogus tai tada, kai toleruoja kitą žmogų. Ne vertybes kito žmogaus, tai skirtingas dalykas. Toleruoja kitą žmogų su kitais galbūt religiniais požiūriais. Dievas yra bendras, kokia bebūtų religija. Visos religijos nori žmogaus gero, sąžiningo. Turi būti padorumas, nuoširdumas, būtinai turi mokėti užjausti, nes kitaip nepajausi kito. Pagarba kitam žmogui turi būti.

Aš dažnai tokį pasakojimą kaip pavyzdį pateikiu, – „eina žmogus per pasaulį ir mato didelį miestą ir galvoja, ar eiti į jį, ar apeiti jį. Galvoja, – „atsisėsiu, palauksiu žmogaus“. Eina žmogus pro šalį ir klausia jo, ar man verta eiti į tą miestą? Sako, -„ daug nusikaltimų, nelabai geras, geriau apeik jį“. Laukia kito žmogaus. Ateina kitas ir jo klausia apie miestą. Sako, – „kokie nuostabūs žmonės, kaip viskas gera“.

Įsivaiduokite, kad mieste yra daug miestukų, o kiekviename jų gyvena tam tikros natūros žmonės, suformavę savo požiūrį. Vienas suformavo gerą požiūrį su gerais žmonėmis, jam tam mieste gerai. Čia, jeigu kiškius suvarysi miške su vilkais, bus blogai, bet jei kiškius su kiškiais – bus gerai.

Kiekvienas žmogus formuoja nedideles bendruomenes. Kada žmogus kuria bendravimą gerą nuoširdų, kur galima atsiverti, tai tu ir pajauti ten tą palaimą. Gyvena žmonės – vieni šypsosi, kiti mušasi, geria – ten tik malonumai. Malonumas tai yra degradacija. Kuo aukščiau augi, kuo daugiau suvoki ir dvasiškesnis tampi, tuo labiau suvoki, kad viskas čia tik butaforija.

Žmonės be visko šito buvo laimingi. Dabar jiems tiek prikišo visko ir visi lygtai nori prakišti savo dalyką. Kaip žmonės pavargo nuo tų daiktų, nuo tos informacijos, nuo to skleidimo. Taip apie alkoholio butelį per televiziją parodo, kad jeigu jį taip uždengus, tai pagalvotum, kad čia vaikui kažkokį maistuką gamina, – „brandintas subrandintas“. Kodėl gi neparodžius, kad atėjo vyras po darbo pavargęs, pasitiko jį šeima, daugiau reikėtų tokių dalykų parodyti – reikia reklamuoti šeimą, parodyti, kaip veikia meilė.