Vitos Ličytės nuotrauka

 

Versija skubantiems:

Visuomeninė organizacija „Sugrįžk į save“ vienija tuos, kurie nori mokytis ir tobulėti kiekvieną dieną tam, kad gyvenimo išmintimi galėtų dalytis su kitais. Tuos, kurie jaučia atsakomybę ir pareigą būti švyturiais kievienam ieškančiam laimingo gyvenimo kelio.

Žinojimas, kaip jausti vidinę ramybę, nepaisant išorinių aplinkybių – yra kiekviename mūsų, tiesiog tai pamiršta. Iš atminties tai ištrina nesirūpinimas savo kūno, minčių ir dvasine švara ir sveikata.

Išmokęs pažinti save, kiekvienas gali būti Mokytojas. Išmintingi gyvenimo Mokytojai – dvasiškai turtingos valstybės pamatas. Valstybės, iš kurios masiškai gyventojai nevažiuotų, nes suvoktų, jog uždirbti laimės svetur, jos nesuradus savyje – neįmanoma.

Versija gyvenantiems lėčiau:

Šiandienos visuomenėje daugelį gyvenimo klausimų mėginama atsakyti pinigais ir tuo, ką už juos galima nusipirkti. Galvojama, kad kaupiant materialius turtus, atsivers daugiau kelių į laimę. Dėl jų dažnai varžomasi, kartais netgi su sau artimiausiais žmonėmis – šeima ar draugais, dažnai pačiam to nė nesuvokiant. Toks požiūris žmogų paprastai įkalina, o ne išlaisvina. Kuo daugiau turtų, tuo daugiau nerimo jo netekti ar pavydo, kad kažkas jo prikaupė daugiau nei tu.

Žmogus prisiriša prie minties, kad kažką turi ar kažko neturi, taip sureikšmindamas ne tik dalykus, kurie iš prigimties yra laikini, bet ir pats save – juk galvojama, kad kažkas priklauso ar turėtų priklausyti man, yra mano ir ne kieno nors kito. Toks požiūris skaldo visuomenę, šeimą ir galiausiai patį žmogų, kuris su tokia pasaulėžiūra gyvena ir anksčiau ar vėliau atsiduria aklavietėje. Žmogus ne tik taip gyvena pats, bet tai perduoda ir savo vaikams, savo tokiu požiūriu daro įtaką aplinkiniams. Tokia pasaulėžiūra jis prie savęs pritraukia tokius pačius žmones, koks yra pats, be to, po to dažnai juos vadina „blogais“ ir kaltina dėl savo gyvenimo nesėkmių, nors iš tiesų tai, kas jį supa, tėra tik jo pačio atspindys.

Taip iš kartos į kartą keliauja svajonės tapti milijonieriais, pamiršus, kad tai ne tas pats kaip tapti laimingu žmogumi. Gaila, kad dažniausiai tai suvokiama per vėlai, kai veltui iššvaistoma didžioji dalis gyvenimo, o dar dažniau apie tikrąją gyvenimo prasmę taip ir nesusimąstoma. Tiesa, dažnai žmonės savo vidinę jausmų tuštumą dangsto tokias žodžiais kaip: „laimė“, „meilė“, „nuoširdumas“, „gėris“, – tačiau jų esmės taip ir neperpranta. Bet juk, ar galima protu suvokti, koks yra skonis to, ko tu niekada nesi ragavęs.

Reikia, kad kažkas su tikruoju gyvenimo skoniu supažindintų. Kažkas, kas žino, kaip tampama tikrai laimingu ne išorėje, kad tai demonstruotum kitiems, o atrandant vidinius laimės šaltinius. Kaip tai padaryti? Tai vis dažniau šiandien užduodamas klausimas.

Atsakymus bando pateikti daug kas – tiek populiarių šiuolaikinių psichologinių knygų autoriai, tiek tie, kurie remiasi daug amžių skaičiuojančiais šventraščiais ar kitais senolių paliktais gyvenimo patarimais. Visur sakoma ta pati tiesa – norint būti laimingu, reikia šiandien dažnai iškreiptą požiūrį į gyvenimą pakeisti į teisingą. Teisinga būtų būti geram, padėti kitiems, negalint to padaryti, bent jau nekenkti, mylėti ir atjausti, priimti kiekvieną tokį, koks jis yra, išsilaisvinti iš pykčio, pavydo, godumo ir kitų neigiamų emocijų, taip pat rūpintis savo kūno sveikata, atsisakant jį griaunančių priklausomybių, valgant sveiką maistą, gyvenant judriai ir pagal savo prigimtį gamtos ritmu – taip skelbiama žinomose laimės formulėse.

Ne vienas tai daug kartų esame girdėję, tačiau – žinoti neužtenka. Tenka pripažinti, kad dauguma šių laimės receptų pritaikyti savo gyvenime taip ir nesugeba. Antraip dabar šalis nespręstų tiek problemų, susijusių su augančiu nelaimingų žmonių skaičiumi, tokių kaip: depresijos, savižudybės, alkoholizmas, išyrančios santuokos ar likimo valiai paliekami vaikai.

Kodėl net ir žinant, ką daryti, daugeliui taip ir nepavyksta tapti laimingais? Trūksta tikėjimo, kad tos tiesos veikia arba kad jos gali veikti ir tavo gyvenime, o svarbiausia – žmogus nepažįsta savęs ir neturi žinių, kaip save pažinti. Kas jį galėtų to išmokyti? Aišku, geras ir išmintingas Mokytojas. O kur tokių surasti? Kiekvienas galime juo panorėję tapti.

Kiekviename mūsų yra ir gėrio ir blogio, bet tik ugdydamas savikritiką gali pastebėti savo trūkumus, išmokti juos slopinti bei sustiprinti gerąsias puses. Taip tobulėti gali visi. Visai nesvarbus tavo amžius, išsilavinimas, pajamos, šeimyninė padėtis, užtenka vienintelio dalyko – nuolankaus pripažinimo, kad esi mokinys – pripažinti savo padarytas klaidas ir iš jų mokytis.

Toks požiūris po truputėlį ugdo stiprų ir išmintingą žmogų, kuris jaučia atsakomybę už visa, kas jo gyvenime įvyksta. Tos atsakomybės jis neperkelia valdžiai, jos priimamiems įstatymams, aplinkinių nuomonei ar elgesiui, oro sąlygoms ar kitoms aplinkybėms. Jis nieko nekaltina, nes pats kontroliuoja savo gyvenimą. Tai panašu kaip mokytis valdyti automobilį. Iš pradžių žvilgčioji į pedalus, nepažįsti kelio ženklų ir nežinai taisyklių ar ko tikėtis iš kitų važiuojančių tuo pačiu keliu, tačiau vėliau tai tampa įpročiu ir gali važiuoti atsipalaidavęs ir su malonumu. Juk net ir vairuoti automobilį paprastai neišmokstame vieni, todėl ir čia, sėdant už tikro gyvenimo vairo ir norint tapti puikiu vairuotoju, reikalingi geri Mokytojai.
Būtent į juos reikia atsigręžti, kai eilinį kartą klausiama, ką daryti, kad visuomenė taptų sveikesnė t.y. laimingesnė.

Reikia Mokytojų, kurie savo pavyzdžiu perteiktų meilės, gėrio, atjautos, sąžiningumo, teisingumo, atsakomybės principus ir padėtų ugdyti stiprios moralės asmenybes, kurie suvoktų kaip kurti laimingą šeimą, o jų visuma juk ir yra sveika laiminga visuomenė.

Laiminga visuomenė renka teisingą ir išmintingą valdžią, ir taip išgyvendina iš savo kasdienybės apgaulę, išnaudojimą, patyčias, smurtą ir kitas blogybes, kurių padarinių sprendimui šiandien išleidžiamos krūvos pinigų. Daug investuojama į mokslo pažangą, aukštas technologijas tikintis, kad tai padės išspręti problemas, tačiau technologijos tobulėja, o laimingai gyvenančių – mažėja. Visuomeninė organizacija „Sugrįžk į save“ vienija tuos, kurie nori mokytis ir tobulėti kiekvieną dieną tam, kad gyvenimo išmintimi galėtų dalytis su kitais. Tuos, kurie jaučia atsakomybę ir pareigą būti švyturiais kievienam ieškančiam laimingo gyvenimo kelio. Žinojimas, kaip jausti vidinę ramybę, nepaisant išorinių aplinkybių – yra kiekviename mūsų, tiesiog tai pamiršta. Iš atminties tai ištrina nesirūpinimas savo kūno, minčių ir dvasine švara ir sveikata. Išmokęs pažinti save kiekvienas gali būti Mokytojas. Išmintingi gyvenimo Mokytojai – dvasiškai turtingos valstybės pamatas. Valstybės, iš kurios masiškai gyventojai nevažiuotų, nes suvoktų, jog uždirbti laimės svetur, jos nesuradus savyje – neįmanoma.